Šiuolaikiniame pasaulyje turbūt nėra kito žodžio, kuris būtų vartojamas taip dažnai ir kartu keltų tiek daug nesusipratimų, kaip tolerancija. Mes girdime nuolatinius raginimus būti tolerantiškiems mokyklose, darbovietėse, viešojoje erdvėje, socialiniuose tinkluose ir net šeimos diskusijose prie vakarienės stalo. Tačiau itin dažnai kasdieniame gyvenime susiduriame su nemaloniu vidiniu jausmu: ar tikrai privalome priimti absoliučiai viską ir atsisakyti savo pačių įsitikinimų vardan ramybės? Psichologijos specialistai ir tyrėjai pastebi, kad visuomenėje vis dažniau formuojasi klaidingas, pernelyg supaprastintas šios sąvokos supratimas. Toks paviršutiniškas požiūris veda ne prie ieškomos socialinės harmonijos, o priešingai – prie gilėjančių vidinių konfliktų, streso ir visuomenės susipriešinimo. Suprasti, kur baigiasi sveikas ir brandus kito žmogaus priėmimas ir kur jau prasideda savęs naikinimas arba destruktyvaus elgesio skatinimas, yra vienas didžiausių šių dienų psichologinių iššūkių. Būtent todėl elgsenos mokslininkai, sociologai ir psichoterapeutai vis dažniau atsigręžia į tolerancijos fenomeną, siekdami išnarplioti, kodėl šis iš pažiūros teigiamas, socialiai skatinamas bruožas vis dar išlieka viena labiausiai ginčytinų ir jautriausių temų mūsų modernioje visuomenėje.
Kas iš tiesų yra tolerancija: psichologinis požiūris
Psichologijos moksle tolerancija nėra apibrėžiama kaip besąlygiškas pritarimas viskam, kas vyksta aplinkui, ar, juo labiau, abejingumas. Iš tiesų, tai yra labai aktyvi, sąmoninga pozicija, reikalaujanti didžiulių kognityvinių ir emocinių pastangų. Tolerancija – tai asmenybės gebėjimas pakęsti, priimti ir gerbti kitų žmonių idėjas, gyvenimo būdą, įsitikinimus ar elgesį, net ir tais atvejais, kai jie iš esmės prieštarauja mūsų pačių vertybėms ar pasaulėžiūrai. Psichologai ypatingai pabrėžia vieną esminį šio apibrėžimo aspektą, kuris dažnai pamirštamas: iš tiesų toleruoti mes galime tik tuos dalykus, su kuriais iš dalies ar visiškai nesutinkame. Jei mums patinka kito žmogaus požiūris arba mes jį palaikome, tai jau nebe tolerancija, o pritarimas ir bendramintiškumas.
Šis sudėtingas psichologinis procesas reikalauja aukšto lygio emocinės brandos ir išsivysčiusio emocinio intelekto. Žmogus privalo gebėti aiškiai atskirti savo asmeninį identitetą nuo kito žmogaus išsakomos nuomonės. Kai susiduriame su kardinaliai kitokiu, mums svetimu pasaulėvaizdžiu, mūsų smegenys neretai tai interpretuoja kaip tiesioginę grėsmę mūsų pačių egzistencijai ar saugumui. Todėl natūrali, evoliucijos nulemta reakcija yra gintis, pulti arba atsitraukti. Brandžiai tolerantiškas žmogus geba valios pastangomis nuslopinti šį pirminį gynybinį refleksą ir pasitelkti analitinį, racionalų mąstymą. Tačiau čia ir slypi didžiausia psichologinė problema: žmogaus psichika turi ribotus adaptacinius resursus. Nuolat verčiant save tylėti ir priimti dalykus, kurie kelia stiprų vertybinį diskomfortą, ilgainiui gali atsirasti emocinis perdegimas, frustracija ar lėtinis kognityvinis disonansas.
Tolerancijos paradoksas: kodėl negalime toleruoti visko?
Kalbėdami apie tolerancijos ribas ir tai, kodėl jos skatina nesibaigiančias diskusijas, psichologai, sociologai bei politikos mokslų atstovai dažnai remiasi garsaus filosofo Karlo Poperio (Karl Popper) dar praėjusiame amžiuje suformuluotu „tolerancijos paradoksu“. Pagrindinė ir labai gili šio paradokso mintis yra ta, kad jeigu moderni visuomenė nuspręs būti be jokių ribų tolerantiška absoliučiai viskam ir visiems, ilgainiui ją užvaldys ir sunaikins būtent netolerantiški elementai. Kitaip tariant, neribota tolerancija anksčiau ar vėliau veda prie pačios tolerancijos išnykimo.
Psichologiniu ir tarpasmeninių santykių lygmeniu tai reiškia, kad besąlygiška tolerancija tampa tiesiog destruktyvi pačiam asmeniui ir jo artimiausiai aplinkai. Jei žmogus toleruos smurtą, psichologinį terorą ar manipuliacijas, jis tiesiog taps auka, o agresorius tik sustiprins savo pozicijas. Būtent dėl šios priežasties psichologai nuolat primena, kad gebėjimas pasakyti „ne“ ir nubrėžti raudonas linijas yra būtina psichologinės sveikatos išsaugojimo sąlyga.
Vertybių konfliktas ir asmeninės ribos
Kiekvienas asmuo turi savo gilią, unikalią bazinių vertybių sistemą, kuri pradeda formuotis nuo pat ankstyvos vaikystės, veikiama tėvų, aplinkos, kultūros ir asmeninių patirčių. Tai tarsi vidinis moralinis kompasas, padedantis mums orientuotis chaotiškame pasaulyje ir atskirti, kas mums yra gėris, o kas – blogis. Kai atsiranda išorinis visuomenės, žiniasklaidos ar artimos aplinkos spaudimas, reikalaujantis toleruoti elgesį, kuris tiesiogiai kėsinasi į šias bazines, fundamentalias vertybes, asmuo patiria itin stiprų psichologinį stresą.
Pavyzdžiui, kyla natūralus klausimas: ar turėtume toleruoti agresiją, patyčias, atvirą melą ar neapykantos kalbą, vien todėl, kad kažkas tai vadina „savo nuomone“ arba prisidengia „nuomonių įvairove“? Psichologai ir psichoterapeutai šiuo klausimu turi vieningą nuomonę: jokiu būdu ne. Asmeninių ribų atsisakymas, prisidengiant iškreiptai suvokiama tolerancija, yra pats tiesiausias ir greičiausias kelias į emocinę priklausomybę, savivertės ir orumo praradimą bei gilaus toksiškumo kupinus santykius. Tikrasis iššūkis – rasti balansą tarp buvimo atviru pasauliui ir savigynos.
Pagrindinės sritys, kuriose tolerancijos ribos kelia didžiausius ginčus
Nors diskusijos apie priėmimą ir atvirumą vyksta nuolatos, praktika rodo, jog egzistuoja kelios konkrečios, ypač jautrios sferos, kuriose susikerta opiausi visuomenės nervai. Šios sritys tampa tikru kasdieniu išbandymu mūsų gebėjimui išlaikyti pagarbą kitam žmogui, nes jos tiesiogiai liečia asmens giluminį identitetą, prasmės suvokimą ir saugumo poreikį.
- Politinės ir ideologinės pažiūros: Pastaraisiais dešimtmečiais radikalėjant politiniam diskursui, darosi vis sunkiau ir sunkiau rasti bendrą kalbą su priešingai mąstančiais žmonėmis. Psichologai pastebi itin sustiprėjusį „aido kambarių“ (angl. echo chambers) fenomeną, kai žmonės socialiniuose tinkluose izoliuoja save nuo bet kokios alternatyvios nuomonės, o gyvai susidūrę su ja, reaguoja neadekvačiai, gynybiškai arba net atvirai agresyviai. Ginčai čia kyla dėl sudėtingo klausimo: ar iš tiesų privaloma toleruoti pažiūras, kurios atvirai skatina riboti kitų žmonių prigimtines laisves?
- Socialinės normos ir mažumų teisės: Visuomenės kultūrinė evoliucija reikalauja keisti šimtmečiais nusistovėjusius elgesio modelius bei supratimą apie šeimą, lytį ar socialinius vaidmenis. Vyresnėms kartoms ar tradicinių, konservatyvių pažiūrų atstovams šie greiti pokyčiai dažnai sukelia didžiulį nesaugumo jausmą ir baimę prarasti savo įprastą pasaulį. Ginčai dažniausiai kyla ieškant atsako, kur tiksliai baigiasi sveikas tradicijų išsaugojimas ir kur prasideda piktybinė diskriminacija ar atskirtis.
- Darbo aplinkos ir organizacinė kultūra: Darbovietėse tolerancijos ir priimtinumo ribos dažnai yra testuojamos per vadovavimo stilių, kolegų tarpusavio bendravimą ar net, atrodytų, nekaltus juokelius kavos pertraukėlių metu. Tai, kas vienam darbuotojui atrodo tik draugiškas humoras, kitam – ypač turinčiam kitokią patirtį – gali atrodyti kaip mikroagresija, nepagarba ar net priekabiavimas.
- Religiniai įsitikinimai ir pasaulėžiūra: Kadangi religija liečia pačius giliausius žmogaus egzistencinius klausimus ir moralės pamatus, bet koks, net ir menkiausias kėsinimasis į šiuos įsitikinimus sukelia itin galingas gynybines reakcijas. Reikalavimas toleruoti elgesį, kuris kardinaliai prieštarauja žmogaus tikėjimui, provokuoja vidinius religinius ir moralinius konfliktus, o tai labai dažnai baigiasi atvirais konfliktais visuomenėje.
Kaip ugdyti sveiką toleranciją ir išlaikyti savo identitetą
Sveikos tolerancijos ugdymas jokiu būdu nereiškia savęs praradimo, asmeninių vertybių sumenkinimo ar savo nuomonės atsisakymo. Visiškai priešingai – psichologai teigia, kad tik labai gerai save pažįstantis, aukštą savivertę ir stiprų identitetą turintis asmuo gali būti iš tiesų tolerantiškas. Toks žmogus nejaučia nuolatinės egzistencinės grėsmės, kai susiduria su kitoniškumu. Tačiau kaip tokį psichologinį balansą pasiekti savo kasdienybėje?
- Savirefleksija ir išankstinių nuostatų atpažinimas: Pirmasis ir svarbiausias žingsnis yra úgdyti įprotį suprasti, kodėl tam tikras kito žmogaus elgesys, apranga ar išsakyta nuomonė mus taip stipriai erzina ar pykdo. Terapinėje praktikoje dažnai paaiškėja, kad mus labiausiai pykdo ne pats antrasis žmogus, o tai, ką jo elgesys atspindi mūsų pačių viduje, arba mūsų pačių slapčiausi, neišspręsti kompleksai ir baimės.
- Empatijos atskyrimas nuo pritarimo: Psichologiškai brandžiai asmenybei labai svarbu išmokti atskirti šiuos du dalykus. Mes galime išsiugdyti empatiją ir suprasti, kodėl žmogus mąsto vienaip ar kitaip (galbūt dėl jo sunkios vaikystės, traumuojančios praeities ar specifinės aplinkos), visiškai nesutinkant su pačia idėja. Supratimas, iš kur kyla oponento elgesys, nereiškia, kad mes privalome pateisinti jo destruktyvius veiksmus.
- Aiškus asmeninių ribų brėžimas ir asertivumas: Kaip jau minėta, tolerancija nereiškia savęs aukojimo ar leidimo kitiems lipti mums ant galvos. Psichologiškai sveikas, asertyvus žmogus sugeba labai tvirtai, bet be jokios agresijos ar pykčio pasakyti: „Aš girdžiu ir suprantu tavo požiūrį, bet šioje erdvėje, mūsų namuose ar mūsų santykiuose, toks elgesys (ar toks kalbėjimo tonas) man yra visiškai nepriimtinas“.
- Emocinių reakcijų valdymas: Kai susiduriame su stipriu psichologiniu dirgikliu, turime išmokti padaryti bent kelių sekundžių pauzę prieš atsakant. Ši trumpa pauzė leidžia smegenims pereiti iš greitojo, emocinio ir gynybinio atsako, kurį valdo migdolinis kūnas, į lėtąjį, racionalų reagavimą. Tai padeda išlaikyti konstruktyvų dialogą, išvengti beprasmių pykčių arba protingai ir saugiai pasitraukti iš eskaluojamo konflikto.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar tolerancija iš tiesų reiškia paprasčiausią abejingumą kitam žmogui?
Visiškai ne. Psichologai pabrėžia, kad abejingumas dažniausiai kyla iš apatijos, egoizmo ar elementaraus nenoro domėtis kitu žmogumi bei situacija. Tuo tarpu tikra tolerancija reikalauja labai aktyvaus įsitraukimo, gilaus suvokimo ir nemenkų valios pastangų priimti kito asmens teisę būti kitokiam ir turėti savo kelią, net jei jums asmeniškai tas kelias atrodo klaidingas ar nesuprantamas.
Ar psichologiškai privalau toleruoti toksiškus šeimos narius ar kolegas darbo vietoje?
Psichikos sveikatos specialistai vieningai pabrėžia, kad tolerancija niekada neturėtų tapti savęs žalojimo, kentėjimo ar nuolankumo įrankiu. Psichologinis smurtas, dujų žibinto efektas (manipuliacijos), nuolatinis žeminimas, rėkimas ar emocinis šantažas nėra ir niekuomet neturi būti toleruojami jokioje aplinkoje. Tokiose situacijose pirmenybė visuomet turi būti teikiama jūsų pačių savisaugai, emocinei sveikatai ir ypač griežtam ribų nustatymui, o prireikus – net fiziniam ar emociniam atsiribojimui nuo smurtautojo.
Kodėl šiuolaikinėje, išsivysčiusioje visuomenėje vis dar kyla tiek daug pykčio ir ginčų dėl tolerancijos?
Ginčai nuolat kyla dėl to, kad visuomenė per paskutinius kelis dešimtmečius keičiasi milžinišku greičiu, o žmogaus psichika ir nervų sistema evoliuciškai prisitaiko kur kas lėčiau. Be to, skirtingos socialinės, kultūrinės ir amžiaus grupės žodį „tolerancija“ interpretuoja visiškai skirtingai. Vieniems tai yra pagrindinė asmens laisvės ir saviraiškos sąlyga, kitiems, priešingai – tiesioginė grėsmė tradicinėms vertybėms, moralės pamatams ir netgi išlikimui.
Kaip reikėtų tinkamai reaguoti, kai mane staiga apkaltina netolerancija vien dėl mano išreikštos asmeninės nuomonės?
Pirmiausia svarbu kritiškai ir sąžiningai įvertinti save: atskirti, ar jūsų nuomonė buvo išreikšta pagarbiai, ramiai ir neįžeidžiant kito asmens orumo, ar ji visgi turėjo paslėptų agresijos, pašaipos, sarkazmo elementų. Jei jūs diskutuojate išlaikydami pagarbą ir tiesiog remdamiesi savo logikos argumentais, staigus kaltinimas netolerancija labai dažnai gali būti tiesiog oponento gynybinė reakcija arba manipuliacija, kuria siekiama jus emociškai nuginkluoti ir nutildyti diskusiją. Tokiu atveju geriausia yra nereaguoti gynybiškai, o ramiai paaiškinti savo poziciją dar kartą, akcentuojant, kad paprastas nuomonių nesutapimas nėra tas pats, kas neapykanta ar atmetimas.
Harmoningo bendravimo paieškos tarp dviejų kraštutinumų
Kasdieniame gyvenime ir santykiuose mes nuolatos, dažnai net patys to nepastebėdami, laviruojame tarp dviejų galingų polių: stipraus natūralaus noro priklausyti bendruomenei, kuri priimtų mus su visais mūsų trūkumais, bei ne ką mažesnio poreikio tvirtai apginti tai, kas mums asmeniškai atrodo teisinga, moralu ir vertinga. Psichologijos specialistai atkreipia dėmesį į tai, kad kiekviena istorinė epocha turėjo savų, specifinių iššūkių, susijusių su tarpusavio supratimu. Visgi šiandien, kai išmaniosios technologijos, internetas ir socialiniai tinklai mus sujungia su absoliučiai skirtingų kultūrų, požiūrių, patirčių ir mąstymo modelių žmonėmis greičiau bei intensyviau nei bet kada anksčiau žmonijos istorijoje, mūsų nervų sistemai ir psichikai tenka tiesiog milžiniškas krūvis visą šią informaciją apdoroti ir integruoti neprarandant pusiausvyros.
Gebėjimas sėkmingai laviruoti šiame be galo sudėtingame, triukšmingame socialiniame tinkle tiesiogiai priklauso nuo mūsų pačių emocinio intelekto ir psichologinio atsparumo ugdymo. Užuot desperatiškai bandę tapti aklai tolerantiškiems visam pasauliui ir visiems įmanomiems reiškiniams, kas galiausiai veda prie išsekimo, turėtume labiau orientuotis į išmintingą atvirumą. Tai reiškia suvokimą, kad mes visiškai galime leisti kitiems žmonėms gyventi savo gyvenimus taip, kaip jiems atrodo geriausia, tol, kol jų veiksmai nepažeidžia kito žmogaus ar mūsų pačių laisvių, neperžengia įstatymų ribų ir netampa destruktyvūs aplinkai. Tik tuomet, kai sąmoningai įsisąmoninsime, jog mūsų pačių vidinė ramybė, savivertė ir gyvenimo džiaugsmas nedingsta nuo to, kad kažkur pasaulyje yra visiškai priešingai, nei mes, mąstančių žmonių, galėsime iš tiesų patirti bendravimo ir socialinio gyvenimo pilnatvę.
Mokantis šio nelengvo, bet labai reikalingo gyvenimo meno, ypač svarbu prisiminti vieną raminantį faktą: niekas negimsta turėdamas tobulą įgūdį suprasti ir besąlygiškai priimti kitus, išlaikant asmenines ribas. Tai yra ilgas, visą gyvenimą trunkantis mokymosi procesas, neišvengiamai pilnas klaidų, nusivylimų, nesusipratimų, o kartais – ir nejučia peržengtų ribų. Kadangi tolerancijos rėmai visuomenėje nuolat keičiasi ir niekada nebus visiškai statiški, akivaizdu, kad ginčai dėl jų ribų greičiausiai niekada nesibaigs. Visgi, šie nesibaigiantys ginčai ir diskusijos neturėtų būti vertinami vien tik kaip koks nors visuomenės trūkumas ar žlugimo pranašas. Psichologų ir sociologų požiūriu, tai greičiau yra labai natūralus, gyvybingo, mąstančio ir tobulėjančio socialinio organizmo požymis. Kiekvienas konstruktyvus, pagarbus konfliktas, kuriame mes kantriai bandome kartu su kitais nubrėžti nematomą ribą tarp to, kas mums visiems priimtina ir nepriimtina, galiausiai veda mus paties geriausio tikslo link – gilesnio savęs, savo vertybių ir, žinoma, šalia esančio kito žmogaus pažinimo.
