Astilbės – tai vieni iš nenuviliančių, elegantiškiausių ir labiausiai sodininkų vertinamų daugiamečių augalų, kurie savo puriais, spalvingais ir išraiškingais žiedynais gali atgaivinti net ir pačius tamsiausius ar drėgniausius sodo kampelius. Šie pusiau pavėsį ar visišką šešėlį mėgstantys augalai išsiskiria ne tik itin ilgu, gausiu ir dėmesį traukiančiu žydėjimu, bet ir dekoratyviais, giliai karpytais, plunksniškais lapais, kurie išlieka patrauklūs nuo pat ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens šalnų. Nors astilbės iš prigimties nėra pernelyg reiklūs ar kaprizingi augalai, sėkmingas jų prigijimas, ilgaamžiškumas ir vešlus augimas tiesiogiai priklauso nuo to, kada ir kaip kruopščiai jos bus pasodintos. Norint savo kieme džiaugtis įspūdingais žiedų debesimis, labai svarbu suprasti šio miškų kilmės augalo biologinius poreikius, šaknų sistemos specifiką bei laikytis kelių pagrindinių agrotechnikos taisyklių, kurios padės išvengti dažniausių ir skaudžiausių pradedančiųjų gėlininkų klaidų.
Tinkamiausias laikas astilbėms sodinti
Astilbių sodinimo ir persodinimo laiko parinkimas yra vienas iš svarbiausių ir kritinių veiksnių, tiesiogiai lemiančių, kaip greitai ir be streso augalas adaptuosis naujoje aplinkoje bei suformuos tvirtą, gyvybingą šaknų sistemą. Sodininkystės ir apželdinimo praktikoje išskiriami du pagrindiniai šių daugiamečių gėlių sodinimo sezonai: pavasaris ir ruduo. Nors abu šie laikotarpiai turi savo unikalių privalumų ir užtikrina gerą prigijimą, jie reikalauja skirtingo požiūrio į aplinkos sąlygas bei augalo priežiūrą pirmaisiais mėnesiais po pasodinimo.
Pavasarinis sodinimas: pranašumai ir iššūkiai
Pavasaris daugelio specialistų dažniausiai laikomas optimaliausiu ir saugiausiu laiku astilbių dauginimui, persodinimui ir naujų daigų sodinimui. Geriausia šiuos darbus planuoti ir atlikti balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje, kai žemė po žiemos jau būna pakankamai įšilusi, išsivadavusi iš įšalo, o stiprių, augalą pažeisti galinčių naktinių šalnų pavojus yra minimalus. Sodinant pavasarį, jaunas augalas turi visą ilgą šiltąjį sezoną tam, kad įsitvirtintų dirvoje, išsiaugintų gausią ir sveiką lapiją bei sukauptų pakankamai jėgų pirmajam savo žydėjimui. Tačiau labai svarbu paminėti ir įsiminti, kad pavasarį pasodintos astilbės reikalauja ypatingo ir nuolatinio dėmesio dirvos drėgmei. Pavasario pabaigoje ar vasaros pradžioje prasidėjus sausesniems ir karštesniems orams, naujai pasodintus augalus būtina reguliariai ir gausiai laistyti. Jų šaknų sistema tuo metu dar nėra pakankamai išsišakojusi ir gili, kad galėtų savarankiškai aprūpinti galingą lapų masę reikiamu vandens kiekiu, todėl menkiausia sausra gali lemti daigo žūtį.
Rudeninis sodinimas: kaip paruošti augalą žiemai
Kitas labai palankus metas šiems augalams įkurdinti gėlyne – ankstyvas ruduo. Lietuvoje geriausias laikas rudeniniam astilbių sodinimui yra rugsėjo mėnuo arba pati spalio pradžia. Pasirinkus šį sezoną, svarbiausia taisyklė yra spėti pasodinti augalą likus bent keturioms ar penkioms savaitėms iki pastovių žiemos šalčių ir žemės įšalo pradžios. Šis laiko tarpas yra gyvybiškai svarbus, nes suteikia astilbei pakankamai laiko išleisti naujas smulkias įsišaknijimo gijas ir tvirtai sukibti su gruntu. Rudeninis sodinimas yra ypač patogus sodininkams tuo, kad šiuo metų laiku dirva paprastai būna natūraliai drėgnesnė dėl dažnesnių kritulių, todėl atkrenta nuolatinio, varginančio laistymo būtinybė. Be to, pavasarį tokia iš rudens pasodinta ir peržiemojusi astilbė prabus jau pilnai įsitvirtinusi ir kartu su atšilimu iškart pradės itin aktyvų, veržlų augimą. Norint apsaugoti rudenį pasodintus, dar pažeidžiamus augalus nuo stiprių speigų be sniego, prieš pat žiemą labai rekomenduojama juos gausiai apmulčiuoti sausomis durpėmis, pjuvenomis arba sveiku sausų lapų sluoksniu.
Idealios vietos parinkimas ir dirvožemio ypatumai
Jei pasidomėtume astilbių prigimtimi, pamatytume, kad natūralioje gamtoje ir laukinėje floroje jos veši ir auga drėgnuose, ramiuose lapuočių miškuose, upelių pakrantėse ir pelkėtose vietovėse. Būtent todėl, norint jas sėkmingai auginti sode, joms reikėtų pasistengti sukurti kuo panašesnes mikroklimato sąlygas. Šių nuostabių augalų auginimo sėkmės ir ilgaamžiškumo paslaptis slypi tinkamame, subtiliame šviesos ir žemės drėgmės balanse.
Šviesos poreikis ir apsauga nuo saulės
Nors astilbės sodininkų tarpe itin dažnai ir pelnytai vadinamos pavėsio ar šešėlio karalienėmis, visiškas, gūdus tamsumas joms tikrai nėra idealus pasirinkimas. Geriausiai ir natūraliausiai šios gėlės jaučiasi daliniame, išsklaidytame pavėsyje (pavyzdžiui, po retomis obelų lajomis), kur jos gauna švelnių rytinės arba vakarinės saulės spindulių, o vidurdienį, kai saulė pati agresyviausia, yra patikimai apsaugotos nuo tiesioginės kaitros. Tiesioginė, karšta vasaros saulė gali labai greitai nudeginti subtilius, plonus augalo lapus, jie paruduos, susisuks, o žydėjimo laikas drastiškai sutrumpės – žiedynai paprasčiausiai iškeps ir nublanks. Jei dėl vietos stokos sode visgi tenka sodinti astilbes saulėtoje, atviroje vietoje, turėsite besąlygiškai užtikrinti nuolatinį, gausų ir kasdienį žemės drėkinimą, kad augalas pajėgtų atvėsinti savo audinius.
Reikalavimai dirvožemiui ir jo paruošimas
Žemė, kurioje augs ir metų metus klestės jūsų astilbės, turi būti ypač derlinga, puri, laidi orui ir, kas yra paties didžiausio svarbumo – gerai, ilgai išlaikanti savyje drėgmę. Šiems augalams idealiai tinka sunkesnis priemolis, kuris yra dosniai praturtintas organinėmis medžiagomis. Astilbės geriausiai jaučiasi ir mitybines medžiagas pasisavina šiek tiek rūgštokoje aplinkoje, kurios pH rodiklis svyruoja maždaug nuo 5,5 iki 6,5. Prieš pradedant sodinimo darbus, pasirinktą gėlyno plotą rekomenduojama giliai (per kastuvo gylį) perkasti, išrinkti daugiasmečių piktžolių šaknis ir įmaišyti gausų kiekį kokybiško komposto, gerai perpuvusio raguočių mėšlo arba natūralių, rūgštesnių durpių. Jei jūsų sodo žemė yra lengva, smėlėta, biri ir po lietaus labai greitai išsausėja prarasdama vandenį, į paruoštas sodinimo duobes verta įberti specialaus, sodininkams skirto drėgmę sulaikančio hidrogelio granulių arba dar didesnį, nei įprasta, kiekį durpių substrato, sumaišyto su moliu.
Pasirengimas ir sodinimo eiga žingsnis po žingsnio
Taisyklingas, atidus ir visų taisyklių paisantis pasodinimas yra ilgaamžiško, sveiko augalo pagrindas. Astilbės išsiskiria tuo, kad gali sėkmingai augti ir žydėti vienoje vietoje nenuimamos bei nepersodinamos net iki dešimties ar daugiau metų, todėl šiam pradiniam ir svarbiausiam etapui tikrai verta skirti pakankamai jūsų laiko bei dėmesio. Žemiau pateikiamas detalus, nuoseklus sodinimo procesas, kuris garantuos puikų rezultatą:
- Sodinimo duobės paruošimas: Iškaskite maždaug 30-40 centimetrų gylio ir panašaus pločio ar net šiek tiek platesnę duobę. Atstumas tarp kasamų duobių, jeigu sodinate kelis augalus šalia, turėtų būti nuo 30 iki 50 centimetrų. Šis atstumas priklauso nuo jūsų pasirinktos veislės suaugusio krūmo dydžio – nykštukinėms veislėms užteks mažesnio atstumo, o aukštaūgėms, išaugančioms iki metro aukščio, reikės maksimalios erdvės plėstis.
- Mitybinių medžiagų ir trąšų įterpimas: Į paruoštos duobės dugną įberkite po gerą saują kompleksinių mineralinių trąšų (geriausia rinktis tas, kurios turi didesnį fosforo ir kalio, bet mažesnį azoto kiekį) ir medžio pelenų. Viską labai gerai sumaišykite su kompostine žeme ar puriu substratu dugne, kad grynos trąšų granulės jokiu būdu tiesiogiai neliestų ir nenudegintų jautrių augalo šaknų.
- Šaknų ir sodinuko paruošimas: Jei įsigytą astilbę sodinate iš plastikinio vazonėlio, atsargiai išimkite žemės gumulą ir rankomis šiek tiek atlaisvinkite, išpainiokite apačioje susipynusias šaknis. Jei sodinate pavasarį dalintą pliką šakniastiebį, prieš sodinimą labai atidžiai jį apžiūrėkite, patikrinkite, ar nėra pažeistų, ligotų, pūvančių vietų. Pastebėjus tokių darinių, juos nedelsiant pašalinkite aštriu, dezinfekuotu peiliu, o pjūvio vietas pabarstykite trintos medžio anglies milteliais ar cinamonu, kad išvengtumėte infekcijų.
- Taisyklingas sodinimo gylis: Tai vienas svarbiausių žingsnių. Įstatykite paruoštą augalą į duobę taip, kad krūmo augimo pumpurai (arba buvęs žemės lygis, jei sodinate iš vazonėlio) būtų paslėpti po žeme ne giliau kaip 3-5 centimetrus. Per giliai pasodintos astilbės ilgai skurs, silpnai augs ir labai sunkiai kraus žiedus, o per sekliai pasodintų augalų pumpurai gali išdžiūti arba iššalti žiemą.
- Duobės užpylimas ir gausus laistymas: Užberkite šaknis paruoštu, maistingu dirvožemio mišiniu. Darbo eigoje švelniai, bet tvirtai apspauskite žemę aplink augalą rankomis, kad prie šaknų neliktų jokių pavojingų oro tarpų. Pasodinus gausiai paliekite. Vienam suaugusiam kerui pirmojo laistymo metu turėtų tekti mažiausiai pusė kibiro (apie 5 litrus) nusistovėjusio vandens.
- Apsauginis mulčiavimas: Vos tik vanduo susigers į dirvą, pasodintą astilbę iškart gausiai ir storu (apie 5 centimetrų) sluoksniu apmulčiuokite organinėmis medžiagomis – geriausiai tiks nurūgštintos durpės, smulkinta pušų žievė, kompostas ar medžio drožlės. Mulčias sulaikys drėgmę žemėje, apsaugos nuo perkaitimo ir neleis dygti piktžolėms.
Esminiai priežiūros darbai po pasodinimo
Kadangi astilbės priskiriamos prie labai drėgmę mylinčių augalų kategorijos, pagrindinė jų priežiūra labiausiai koncentruojasi būtent į griežtą vandens režimo palaikymą ir dirvožemio kokybės bei purumo užtikrinimą. Nuosekli ir reguliari priežiūra garantuos ne tik labai gausų, ilgai trunkantį žydėjimą, sodrią lapų spalvą, bet ir veiksmingą ligų bei kenkėjų prevenciją jūsų gėlyne.
- Nuolatinis drėgmės palaikymas: Laistymas turi būti nuoseklus, gausus ir reguliarus. Karštomis, sausringomis vasaros dienomis astilbes, ypač tas, kurios auga saulėtesnėse vietose, gali tekti laistyti net du kartus per dieną – labai anksti ryte ir vėlai vakare, kai saulė jau nusileidusi. Svarbiausia taisyklė – žemė aplink augalą niekada neturėtų visiškai, iš pagrindų išdžiūti.
- Reguliarus mulčiavimo atnaujinimas: Astilbių šaknų sistema išsiskiria viena unikalia savybe – ji linkusi ilgainiui augti į viršų ir laikui bėgant šakniastiebiai po truputį iškyla į patį žemės paviršių. Dėl šios natūralios priežasties kasmet ankstyvą pavasarį ir vėlyvą rudenį yra tiesiog būtina papildyti ir atnaujinti mulčio sluoksnį po krūmais. Taip patikimai apsaugosite apsinuoginusias šaknis nuo pražūtingo išdžiūvimo vasarą ir pavojingo iššalimo atšiaurią žiemą.
- Sistemingas tręšimas: Aktyvaus augimo fazės metu ir ruošiantis žydėjimui, augalams reikia papildomų maisto medžiagų porcijos. Ankstyvą pavasarį, vos pasirodžius pirmiems lapeliams, geriausiai tinka azoto turinčios trąšos, kurios greitai skatina žaliosios lapų masės augimą ir krūmo formavimąsi. Vėliau, prieš pat žydėjimą (pumpurų krovimo metu) ir iškart po jo, rekomenduojama naudoti fosforo ir kalio trąšų kompleksus, kurie stiprina, didina ir ryškina žiedynus bei padeda augalo šaknims tinkamai pasiruošti artėjančiam žiemojimui.
- Nužydėjusių žiedynų tvarkymas ir šalinimas: Nors sudžiūvusios, rudos astilbių šluotelės kartais yra sąmoningai paliekamos ant krūmo vien dėl estetinio vaizdo ir tekstūros žiemos sode (jos gražiai atrodo padengtos šerkšnu), jų nupjovimas iškart po žydėjimo padeda augalui taupyti gyvybinę energiją. Užuot brandinęs sėklas, augalas visas jėgas nukreipia į šaknų sistemos stiprinimą ir naujų pumpurų formavimą kitiems metams.
Dažniausios klaidos sodinant ir auginant astilbes
Net ir turint pačių geriausių ketinimų bei kruopščiai dirbant sode, pradedantieji ir net patyrę sodininkai kartais padaro klaidų, kurios vėliau tiesiogiai lemia prastą, skurdų astilbių augimą, žiedų trūkumą arba netgi visišką augalo žūtį. Žinojimas, ko griežtai vengti, yra lygiai toks pat svarbus veiksnys, kaip ir taisyklingas sodinimo eigos laikymasis.
Viena didžiausių ir dažniausiai pasitaikančių klaidų yra netinkamas aplinkos drėgmės ir vietos įvertinimas. Pasodinus jauną astilbę tiesiai po dideliais, brandžiais medžiais (pavyzdžiui, ąžuolais ar beržais), kur yra stiprus ir nuolatinis šešėlis, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad vieta gėlei yra tiesiog ideali. Tačiau didelių medžių šaknys dirvožemyje veikia kaip galingi, nenutrūkstamai dirbantys siurbliai, agresyviai ištraukiantys iš dirvos visą laisvą vandenį ir maistines medžiagas. Tokiose konkurencingose vietose astilbės labai greitai pradeda kentėti nuo chroniško sausros streso ir bado. Kitas itin dažnas nesklandumas – jau minėtas per gilus sodinimas. Per giliai užkasti ir po storu žemės sluoksniu atsidūrę augimo pumpurai praranda galimybę iškilti, drėgnoje žemėje jie greitai pradeda pūti, augalas visiškai nustoja vystytis ir galiausiai nunyksta. Taip pat verta atskirai paminėti klaidą, kai sodininkai nusprendžia atsisakyti mulčio, laikydami jį nereikalingu. Be mulčio viršutinis dirvos sluoksnis greitai perkaista nuo saulės, pasidengia kieta pluta, nepraleidžiančia oro, todėl greitai išsausėja pačiame paviršiuje esančios šaknys, o žiemą smarkiai padidėja iššalimo rizika. Galiausiai, per tankus krūmų sodinimas, norint iškart išgauti vešlaus gėlyno vaizdą, vėliau atsisuka prieš patį sodininką – tarp tankių lapų nebegali laisvai cirkuliuoti oro srautai, ilgiau užsilaiko drėgmė ant lapijos, todėl stipriai padidėja įvairių grybelinių ligų išsivystymo ir plitimo tikimybė.
Dažniausiai užduodami klausimai apie astilbes (DUK)
Auginant ir prižiūrint šiuos nuostabius ir puošnius daugiamečius augalus, gėlininkams neretai iškyla įvairių, specifinių ir detalių klausimų. Šiame specialiame skyriuje plačiai atsakome į tuos klausimus, kurie labiausiai neramina ir domina tiek pradedančiuosius, tiek jau pažengusius gėlininkus.
Ar galima astilbes sodinti ir auginti visiškame pavėsyje?
Nors astilbės sodo kultūroje puikiai ir noriai toleruoja šešėlį, visiškas, gūdus tamsumas šiaurinėje pastatų pusėje, kur niekada nepatenka joks tiesioginis ar bent išsklaidytas saulės spindulys, augalams nėra palankus. Tokiose gilaus šešėlio vietose augalas suformuos gražius, tamsiai žalius ir vešlius lapus, išgyvens, tačiau jo žydėjimas bus labai skurdus, žiedynai trumpi, ne tokie pūkuoti, o dažnu atveju žiedų galima ir visai nesulaukti. Geriausia parinkti tokią sodinimo vietą, kur augalas gautų bent porą valandų rytinės, švelnios saulės šviesos, kuri paskatintų pumpurų krovimą.
Kodėl vidurvasarį staiga džiūsta, runda ir raitytis pradeda astilbių lapų kraštai?
Tai yra pats pirmasis ir aiškiausias pavojaus signalas, bylojantis, kad jūsų augalui kritiškai trūksta drėgmės žemėje. Karštomis, vėjuotomis ir sausomis vasaros dienomis astilbės nepaprastai greitai praranda vidinį vandenį, garindamos jį per savo didelius, plačius ir plunksniškus lapus. Pastebėjus pirmuosius tokius džiūvimo požymius, būtina nedelsiant ir labai gausiai palieti augalą, stengiantis sudrėkinti giliuosius dirvos sluoksnius, ir patikrinti mulčio apsaugą – galbūt jo sluoksnis jau per plonas, kad pajėgtų išlaikyti gyvybiškai svarbią drėgmę dirvoje.
Kada tiksliai žydi astilbės ir kiek laiko trunka jų žydėjimo periodas?
Astilbių žydėjimo laikas labiausiai priklauso nuo konkrečios pasirinktos rūšies ir veislės. Sodininkystėje jas įprasta skirstyti į ankstyvąsias, kurios savo žiedais džiugina ir pražysta jau birželio pabaigoje ar liepos pradžioje, vidutinio ankstyvumo – masiškai žydinčias liepos viduryje, ir vėlyvąsias astilbes, kurių ryškiais žiedynais galima gėrėtis visą rugpjūčio ir netgi rugsėjo mėnesį. Pats žydėjimo procesas vienam suaugusiam krūmui paprastai trunka nuo trijų iki penkių savaičių. Meistriškai pasirinkus skirtingo ankstyvumo veisles ir pasodinus jas vienoje kompozicijoje ar gėlyne, galima nesunkiai sukurti nuolatinio, nepertraukiamo ir kaskadinio žydėjimo efektą, kuris puoš jūsų sodą visą ilgą vasarą.
Kaip dažnai reikia išskaidyti ir persodinti senus astilbių krūmus?
Optimalus ir rekomenduojamas laikas vienos astilbės krūmo augimui toje pačioje vietoje yra apie 4-5 metus. Ilgainiui, metams bėgant, krūmo vidurys, seniausia šaknies dalis, pradeda sumedėti, nykti ir apmirti, žiedynai akivaizdžiai smulkėja, praranda purumą, o pačios šaknys, kaip jau minėta, iškyla aukštai virš žemės paviršiaus. Dėl šių priežasčių kas penkerius metus, ankstyvą pavasarį nubudus augalui arba rudenį, visą kerą rekomenduojama iškasti iš žemės, padalinti jį į kelias mažesnes dalis (atidžiai užtikrinant, kad kiekviena atskirta dalis turėtų sveikų šaknų ir bent 2-3 stiprius, gyvybingus augimo pumpurus) ir pasodinti iš naujo šviežioje, maistingoje ir purioje dirvoje.
Ar astilbės yra atsparios atšiauriems žiemos šalčiams?
Taip, tikrai taip. Dauguma populiariausių astilbių veislių, kurios yra auginamos ir parduodamos mūsų klimato zonoje, yra genetiškai itin atsparios žiemos šalčiams, lengvai ištveria minusines temperatūras ir nereikalauja jokio specialaus ar sudėtingo žieminio dengimo egzašakėmis ar agrodangomis. Tačiau, prisimenant jų šaknų polinkį kilti į paviršių, vienintelė, pati paprasčiausia, bet ir pati svarbiausia apsaugos priemonė prieš ateinant žiemai yra storas papildomas durpių ar sodo komposto mulčio sluoksnis, užpilamas tiesiai ant augalo šaknų kaklelio zonos.
Ar astilbės dažnai pritraukia sodo kenkėjus ir serga ligomis?
Vienas iš didžiausių ir labiausiai vertinamų astilbių privalumų sodininkystėje yra jų natūralus, stebėtinai stiprus atsparumas daugumai įprastų sodo ligų ir kenkėjų, kurių nemėgsta kiti augalai. Jei astilbei yra užtikrinamos tinkamos augimo ir mikroklimato sąlygos (pakankamai drėgmės žemėje, gera ir ori dirva, optimalus dalinis pavėsis), augalas praktiškai neserga ir nekelia jokių problemų. Tik labai išskirtiniais atvejais, esant prastai oro cirkuliacijai ar ekstremaliems orams, ant lapų gali atsirasti miltligės požymių arba, jei žemė užkrėsta, šaknis gali pažeisti nematodai, tačiau tai nutinka labai retai ir dažniausiai yra akivaizdi netinkamos ar aplaidžios agrotechnikos ir priežiūros pasekmė.
Astilbių derinimas su kitais augalais gėlyne ir kraštovaizdyje
Šiuolaikiniame sodo dizaine ir apželdinime astilbės yra be galo vertinamos ne tik dėl savo unikalaus, individualaus grožio bei ryškių spalvų paletės, bet ir dėl puikaus, harmoningo gebėjimo derėti kompozicijose su kitais pavėsį bei drėgmę mėgstančiais daugiamečiais augalais. Tinkamai, apgalvotai parinkti gėlyno kaimynai pabrėžia ir išryškina astilbių žiedynų purumą, lapų ažūriškumą ir padeda sukurti išbaigtas, įspūdingas augalų kompozicijas, kurios išlieka itin dekoratyvios ir traukiančios akį visą sodininkystės sezoną.
Vienas populiariausių, laiko patikrintų ir pačių išraiškingiausių derinių pavėsio soduose – tai astilbių ir įvairių veislių melsvių (Hosta) draugija. Melsvių masyvūs, glotnūs, apvalūs ir plačios formos lapai sukuria tiesiog nuostabų, akį traukiantį tekstūrinį kontrastą su smulkiais, giliai karpytais astilbių lapeliais bei pūkuotais, vertikaliais jų žiedynų fakelais. Kadangi abiejų šių populiarių augalų poreikiai apšvietimui ir dirvos drėgmei yra beveik identiški, jie puikiai ir be jokios konkurencijos klesti augdami greta, papildydami vienas kitą, ir visiškai nereikalauja jokių skirtingų ar atskirų priežiūros sąlygų – juos galima tręšti ir laistyti vienodu režimu.
Taip pat astilbės atrodo ypatingai efektingai ir natūraliai, kai yra sodinamos šalia įvairių paparčių. Skirtingų rūšių ir dydžių paparčiai, sėjantys aplink save ramią, laukinio miško paslaptingumo atmosferą, yra patys natūraliausi ir geriausi astilbių palydovai pačioje gamtoje. Šalia jų priekiniame plane galima drąsiai komponuoti ir pavasarį anksti žydinčius, pavėsius mėgstančius augalus, pavyzdžiui, stambialapes bergenijas, švelniąsias bruneras ar eleborus. Toks derinys užtikrina nuolatinę gėlyno kaitą: kol pavasarį astilbės dar tik sprogdina pirmuosius, raustančius savo lapelius ir ruošiasi sezonui, ankstyvosios gėlės jau džiugina sodo šeimininkus pirmaisiais žiedais. Vėliau, vasaros viduryje, pagrindinį estetinį ir spalvinį vaidmenį gėlyne išdidžiai perima astilbių spalvos. Sodinant astilbes didelėmis grupėmis ar masėmis, meistriškai derinant skirtingo aukščio bei pačių įvairiausių žiedų spalvų (nuo tyro sniego baltumo, švelniai pastelinių rausvų, kreminių iki ryškiai rubininių, raudonų ar net tamsiai violetinių) veisles, galima sukurti neapsakomo grožio, vėjyje banguojančius žiedų kilimus. Būtent tokios meistriškai suplanuotos kompozicijos neabejotinai taps pačiu ryškiausiu, elegantiškiausiu ir labiausiai giriamu jūsų pavėsingo ar šešėlingo sodo akcentu, kuriuo didžiuositės ilgus metus.
